Pirmą kartą galinio vaizdo veidrodžio koncepciją pristatė Dorothy Levitt savo 1909 m. knygoje „Moteris ir automobilis“*. 1911 m., per inauguracines Indianapolio 500 lenktynes, vairuotojas Ray'us Harrounas pirmasis pritvirtino galinio vaizdo veidrodėlį ant lenktyninio automobilio; tačiau jo naudingumas buvo ribotas dėl stiprios vibracijos.
1914 m. Chester A. Weed gavo pirmąjį galinio vaizdo veidrodžio patentą JAV. XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje inžinierius Elmeris Bergeris užpatentavo „COP-SPOTTER“ automobilių veidrodėlį ir pradėjo masinę gamybą, o tai pažymėjo oficialų plataus vartojimo transporto priemonių išorinio galinio vaizdo veidrodėlio gimimą. Ilgą laiką galinio vaizdo veidrodžius savininkai dažnai montuodavo kaip antrinės rinkos priedus, o ne kaip standartinę gamyklinę įrangą; pavyzdžiui, 1937 m. „Volkswagen Beetle“ standartinėje komplektacijoje nebuvo galinio vaizdo veidrodėlio. Didėjant transporto priemonių greičiui ir plėtojant kelių infrastruktūrą, išoriniai galinio vaizdo veidrodžiai saugumo sumetimais tapo vis labiau paplitę, galiausiai nuo pasirenkamų priedų pereinama prie standartinės gamyklinės įrangos. Tik septintajame dešimtmetyje daugelyje regionų galinio vaizdo veidrodžiai tapo privalomi pagal taisykles. Šiuo laikotarpiu dėl regioninių eismo įstatymų skirtumų atsirado „didelės-ausys / mažos{14}}ausys“, kurių kairėje ir dešinėje pusėse yra nevienodo dydžio veidrodžiai.
XXI amžiuje įvyko didelė galinio vaizdo veidrodžių technologijos transformacija – nuo optinių sistemų pereita prie elektroninių. 2016 m. Jungtinių Tautų Europos ekonomikos komisija (JT EEK) atnaujino Taisyklę Nr 2023 m. liepos 1 d. oficialiai įsigaliojo Kinijos nacionalinis standartas GB 15084-2022, *Motor Vehicles-Netiesioginio matymo įrenginiai – našumo ir įrengimo reikalavimai*, kuriuo nustatomi TVS taikymo transporto priemonėse techniniai standartai ir reguliavimo sistema.
Elektroninių galinio vaizdo veidrodžių kūrimas tęsiasi, kai technologija prasiskverbia iš aukščiausios klasės{0}}modelių į pagrindinę rinką; tačiau technologija taip pat susiduria su iššūkiais, susijusiais su vartotojo pritaikymu, sąnaudomis ir techniniu patikimumu (pvz., vaizdo delsa). Kai kurie automobilių gamintojai naudoja OTA naujinimus, kad panaudotų esamas erdvinio vaizdo kameras, kad HUD įdiegtų „elektroninę šoninio-veidrodžio{4}“ funkciją, kuri yra nebrangus pereinamasis sprendimas.